« Previous

Besikartojanti makšties kandidozė

Published at: 09:11 am - Thursday November 25 2010

Besikartojanti makšties kandidozė. Gydymas ir profilaktika

Grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Dėl įvairiausių priežasčių liga dažnai kartojasi.

Makšties kandidozė – grybelinė infekcija. Kas ją sukelia?

Ligą sukelia vienas iš daugelio grybelio Candida rūšių. Dažniausiai moters lyties organuose randamas baltasis balkšvagrybis (Candida albicans). Jis nustatomas makšties išskyrose 10–20 proc. sveikų moterų ir iki 40 proc. nėščiųjų. Per pastarąjį dešimtmetį Candida non-albicans sukeltų ligos atveju padaugėjo nuo 9,9 iki 21,3 proc. Dažniausiai aptinkami grybai yra Candida glabrata ir Candida tropicalis. Jų dažniau pasitaiko vyresnėms nei 35 metų amžiaus moterims.

Manoma, kad kandidozinio vaginito sukėlėjų pasikeitimui įtakos galėjo turėti gydymas trumpais kartotiniais imidazolų kursais, kurie veikė C. albicans, tačiau neišnaikindavo atsparesnių gydymui C. non-albicans rūšių.

Grybelių dažnai randama virškinamajame trakte, daugiau nei 50 proc. sveikų moterų jų yra burnoje, tiesiojoje žarnoje ir makštyje. Visose vietose randama net 88 proc. tos pačios rūšies grybelių. Tai rodo, kad žarnynas gali būti šių mikroorganizmų rezervuaras, iš kurio jie, patekę į makštį, vėl sukelia vaginitą net tada, kai sėkmingai išgydoma pirmą kartą.

Ar yra veiksnių, skatinančių grybelinės infekcijos šsivystymą?

Taip, ir ne vienas:
•   Nėštumas. Nėštumo metu keičiasi hormonų ir makšties glikogeno kiekis.
•   Antibiotikų terapija. Plataus veikimo spektro antibiotikai, ypač tetraciklinų grupės, keičia natūralią makšties ir žarnyno mikrofloros sudėtį.
•   Nekontroliuojamas cukrinis diabetas.
•   Vaistų, slopinančių imunitetą (ypač ląstelinį), vartojimas.
•   Didelės estrogenų dozės – kai kuriuose geriamuosiuose kontraceptikuose.
•   Sintetinis apatinis trikotažas ir aptempti drabužiai (šis veiksnys padidina riziką susirgti makšties kandidoze net 2 kartus!).

Kokie simptomai pasireiškia susirgus makšties kandidoze?

Ryškiausias kandidozės simptomas yra niežulys. Jis gali būti įvairaus intensyvumo ir prasideda dažniausiai savaitę prieš mėnesines. Jei vargina stiprus niežulys, išorinių lytinių organų ir tarpvietės oda dažnai būna nukasyta, paraudusi, patinusi. Moteris skundžiasi graužimu ar deginimu pasišlapinus ar po lytinių santykių, dažnai makšties sausumu. Makšties gleivinė būna paraudusi. Kandidozei būdingos bekvapės „varškinės“ išskyros, prilipusios prie makšties sienelių, kurių dažniau būna nėščioms moterims.

Liga diagnozuojama remiantis minėtais simptomais ar atliekami ir laboratoriniai tyrimai?

Galutinei ligos diagnozei patvirtinti tiriamas moters makšties išskyrų pH ir paimamas tepinėlis. Sergant kandidoze makšties išskyrų pH paprastai būna mažiau nei 4,5, o tepinėlyje matyti grybų micelių arba sporų.

Nuo ko priklauso vaistų parinkimas, vartojimo būdas, trukmė ir išgijimo tikimybė?

Nėra įrodytas kurios nors vaisto formos privalumas. Gydymo parinkimas priklauso nuo paciento prioritetų ir finansinių galimybių. Vietinio ir sisteminio gydymo būdo efektyvumas iš esmės nesiskiria. Nors gydymo veiksmingumas priklauso nuo suvartotos bendros vaisto dozės, o ne nuo gydymo trukmės, kai kurios ligos formos daro įtaką gydymo trukmės pasirinkimui. Skiriamos dvi makšties kandidozės formos:

Nekomplikuota makšties kandidozė. Ją sukelia grybelis Candida albicans, infekcija kartojasi rečiau nei 3 kartus per metus, kai moters imunitetas normalus, nenusilpęs (dėl ligų, vaistų ir kt.). Ligos klinika nesunki, eiga neaudringa. Šiuo atveju galima gydyti trumpaisiais gydymo kursais (1–3 dienų).

Komplikuota kandidozė. Laikomi tie atvejai, kai to paties sukėlėjo sukeltas vaginitas pasikartoja tris ir daugiau kartų per metus, kai ligą sukelia Candida non-albicans, esant sunkiems simptomams ir audringai ligos eigai. Taip pat visų nėščiųjų ir moterų, kurių imunitetas nusilpęs, kandidoziniai vaginitai, neatsižvelgiant į simptomų sunkumą, ligos eigą ir pasikartojimo dažnį, priskiriami komplikuotos kandidozės kategorijai. Komplikuotai kandidozei gydyti negalima skirti trumpųjų gydymo kursų, gydymas turi tęstis ne trumpiau kaip 7 dienas.

Besikartojančios makšties kandidozės atveju būtina taikyti šiuos gydymo principus:
•   Neskirti jokių specifinių antimikrobinių medikamentų, kai nėra indikacijų.
•   Vengti bet kokių mechaninių, cheminių dirgiklių, maisto, ir aplinkos alergenų.
•   Stiprinti imunitetą, skirti vitaminų, mikroelementų.
•   Nutraukti geriamųjų kontraceptikų vartojimą.
•   Gydant antibiotikais visada skirti kandidozės profilaktikai vieną iš vietinio ar sisteminio poveikio medikamentų.
•   Aktyviuoju ligos periodu gydyti ir partnerį.
•   Suteikti psichologinę pagalbą pacientei ir partneriui.
•   Pakartotinai ištirti kiekvieno paūmėjimo metu.
•   Patarti nedėvėti aptemptų sintetinių drabužių.
•   Patarti mažiau vartoti pieno produktų, dirbtinių saldiklių, cukraus.

Ar besikartojančiai makšties kandidozei taikomas profilaktinis gydymas ir profilaktinės priemonės?

Taip, pasikartojančių kandidozių profilaktikai skiriamas ir jau minėtas profilaktinis gydymas 6 mėnesius, ir kitos nemedikamentinės profilaktinės priemonės. Rekomenduojama:
•   Dėvėti medvilninį apatinį trikotažą.
•   Nenaudoti tamponų ir įklotų.
•   Gydyti sisteminę ligą (jei yra).
•   Neskirti trumpalaikių gydymo kursų.

Ir dar: neracionalus vaistų vartojimas skatina rezistentiškų (atsparių) grybelio formų atsiradimą, todėl tinkamai gydyti yra labai svarbu.

Posted in: Uncategorized by regimantas No Comments

Nacionalinis kraujo centras pradeda saugaus kraujo žymėjimą

Published at: 08:05 am - Thursday May 20 2010

 

Pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse VšĮ Nacionalinis kraujo centras pradėjo žymėti saugų donorų kraują – patikrintą jautriausiu nukleino rūgščių amplifikacijos (NRA) tyrimu individualiame mėginyje. Nuo šiol visi gydymo įstaigoms išduodami saugaus donorų kraujo maišeliai bus žymimi specialiu lipduku.

„Tarp Lietuvos kraujo donorų yra ženkliai paplitę tokie mirtini virusai kaip hepatitas C ir hepatitas B. Daugiau nei pusė donorų vis dar yra atlygintini – kraujo duoda už pinigus. Dėl šių priežasčių labai svarbu, kad gydymo įstaigoms tiekiamas donorų kraujas būtų saugus, patikrintas pačiais jautriausias metodais. Nacionalinis kraujo centras, šiuo metu vienintelis Lietuvoje, donorų kraują tiria užtikrindamas aukščiausią tyrimo jautrumą ir kokybę.“ – teigia Nacionalinio kraujo centro direktorius doc. Vytenis Kalibatas, – „Mes tiriamo kraujo nemaišome, kiekvieno donoro kraują tiriame tik individualiame mėginyje. Tai ir bus parašyta ant naujųjų lipdukų, kuriais žymėsime visus Nacionalinio kraujo centro šalies gydymo įstaigoms tiekiamus kraujo maišelius“.

Pasak Nacionalinio kraujo centro vadovo, nuo šių metų gegužės mėnesio pradėjus naudoti dar jautresnius nei ligtoliniai hepatito B viruso NRA tyrimus, per pirmąsias dvi savaites buvo nustatyti net 2 hepatito B atvejai. Tai rodo, kad infekuotų donorų yra kur kas daugiau, nei teigiama oficialioje statistikoje.

Lietuvos gastroenterologų draugijos viceprezidento, VUL Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovo prof. Jono Valantino teigimu, hepatito C paplitimas tarp mūsų šalies donorų yra daug kartų didesnis negu kitose Europos šalyse. „Hepatito C viruso paplitimas tarp Lietuvos donorų yra 17 kartų didesnis negu kaimyninėje Lenkijoje, 95 kartus didesnis negu Italijoje arba Ispanijoje ir net 375 kartus didesnis negu Vokietijoje“, – sako prof. J. Valantinas ir taip pat akcentuoja donorų kraujo tyrimų jautrumo reikšmę esant tokiai sudėtingai infekuotumo situacijai šalyje.

Neatlygintinus donorus vienijančios organizacijos „Gyvybės lašas“ prezidentas Tomas Čepas pastebi, jog neatlygintiniems donorams, dovanojantiems savo kraują vardan kitų žmonių gyvybių, yra ypač svarbu, kad dovana neužkrėstų. „Kraujo centrai nėra įpareigoti donorų kraują tirti jautriausia metodologija ir tik vienintelis Nacionalinis kraujo centras savo apsisprendimu vykdo individualius kiekvieno donoro kraujo NRA tyrimus. Kiti kraujo centrai į vieną vietą maišo kelių žmonių kraują ir tuomet tiria mišinį. Žinoma, prarandamas tyrimo jautrumas. Mes, neatlygintini kraujo donorai, siekiame, kad dovanojamas kraujas būtų visur tiriamas tik individualiai kiekvienam donorui ir sveikiname Nacionalinio kraujo centro iniciatyvą šį – saugų – kraują žymėti specialiu ženkliuku“, – teigia T. Čepas.

Apie VšĮ Nacionalinis kraujo centras

Nacionalinio kraujo centro veiklos misija – nuolat ir laiku aprūpinti Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų pacientus saugiu, aukštos kokybės donorų krauju, jo komponentais ir preparatais. 2009 m. Nacionalinis kraujo centras tapo pirmąja kraujo donorystės įstaiga, įvertinta pagal ISO 9001 standarto reikalavimus. Nacionaliniame kraujo centre dirba 125 darbuotojai – gydytojai, medicinos biologai, bendrosios praktikos slaugytojai, klinikos laborantai ir kiti specialistai. Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filiale dirba 37 darbuotojai, Panevėžio filiale – 32.

Posted in: Uncategorized by regimantas No Comments

Celiulitas – įveikiama problema

Published at: 04:04 pm - Monday April 26 2010

“Celiulitas” kasdieniame žodyne atsirado vos prieš dešimtmetį. Tai nereiškia, kad iki tol ši problema neegzistavo, tiesiog ji vertinta kaip asmeninis odos trūkumas, susijęs su antsvoriu. Pastebėję, kad problema kur kas didesnė ir vien dieta bei lieknėjimu jos neišspręsi, mokslininkai ir kosmetologai prabilo apie apelsino žievelės efektą. Staiga ji tapo visuotinė, ėmė kamuoti beveik kiekvieną moterį. Net devynios iš dešimties dailiosios lyties atstovės turi celiulitą. Nuo jo vienodai kenčia ir lieknos, ir vidutinio sudėjimo, ir apkūnios. Stebėtina tai, kad celiulitas tampa varginančia įkyria mintimi, gimdo kompleksus dėl išvaizdos ir netgi tarpusavio santykių. Tai tikras baubas, susijęs su nesibaigiančiomis kosmetologinėmis procedūromis, varginančiomis dietomis ir nuolatiniais vizitais sporto klube. Tiesa, nieko nedarant, ši problema iškeroja, tačiau kova su ja nebūtinai baisi ir sekinanti.

Taisyklinga mityba, sportas ir gražinančios procedūros – trys nepakeičiami tobulos figūros palydovai ir mirtini celiulito priešai. Deja, jie kol kas tarpusavyje susiję. Nebūtina tapti sveikos gyvensenos verge – reikia atrasti šiose kasdienės rutinos salelėse savitą malonumų šaltinį. Žinoma, svarbu įgūdžiai – ne taip lengva įprasti sveikai maitintis, sunku „prisijaukinti” siaubą keliantį treniruoklį. Tereikia lašelio kantrybės bei valios ir rezultatai pradžiugins, netgi ims teikti malonumą. Celiulitą stabdanti dieta tikrai nėra nei baisi, nei varginanti. Jos pagrindą sudaro penkios daržovių ir vaisių porcijos per dieną, žuvis, balta mėsa ir daug vandens. Tiesa, teks atsisakyti kavos, arbatos, limonado, riebių keptų patiekalų bei produktų su konservantais. Negalite sau leisti, o gal tiesiog nemėgstate sporto klubų? Pakaks bent kelis kartus per savaitę pabėgioti, pasivažinėti dviračiu, paplaukioti baseine arba, užuot važiavus autobusu ar automobiliu, tiesiog greitu žingsniu nueiti iki savo darbovietės. Svarbu kuo daugiau judėti, prakaituoti ir deginti susikaupusius riebalus – pagrindinius celiulito sąjungininkus.

Yra žinomos mažiausiai 24 celiulito rūšys, tačiau su visomis jomis galima sėkmingai kovoti. Jis dažniausiai būna šlaunų, klubų, pilvo srityse. Pakinta odos jungiamųjų audinių struktūra. Poodinės riebalų ląstelės užsikemša, sulėtėja medžiagų apykaita, riebalai nesiskaido, nesirezorbuoja, todėl formuojasi tam tikra apelsino žievelę primenanti odos paviršiaus faktūra. Pagrindiniai kovos su celiulitu būdai susiję su aktyviu kraujotakos ir limfos mikrocirkuliacijos stimuliavimu. Kone kiekviename kosmetologiniame salone galite išsirinkti bent keletą procedūrų, padedančių kovoti su šia nemalonia problema. Vienas seniausių metodų – limfos drenažo masažas, atliekamas limfos tekėjimo kryptimis. Stipriais, intensyviais ir kartu atsargiais judesiais masažuojami raumenys, tonizuojama ir patempiama oda, liekninami kūno kontūrai. Tokią ne tik naudingą, bet ir malonią procedūrą patartina atlikti bent kartą per savaitę. Kitas kovos su celiulitu metodas – įvyniojimas į jūrų purvo bei jūrinių augalų ekstraktų kompleksus, stimuliuojančius poodinių riebalų skaidymosi procesus, stangrinančius ir švelninančius odą. Šią gana švelnią priemonę patartina derinti su efektyvesniu ir intensyvesniu vakuuminiu masažu (yra kelios rūšys: endermologinis, dermotopinis bei masažas suspaustu oru – kinestoterapija). Maksimaliam efektui pasiekti rekomenduojama 10-12 tokio masažo ciklų. Kuo kovos su celiulitu būdas radikalesnis, tuo jis efektyvesnis ir, kaip bebūtų gaila, skausmingesnis. Itin veiksminga anticeliulitinė procedūra – mezoterapija, kai į poodinį sluoksnį suleidžiama mikroskopinė dozė vaistų ir vitaminų. Po dešimties seansų galima džiaugtis ilgalaikiu – trunkančiu metus – efektu. Jį pratęsti galima periodiškai odą puoselėjant masažais, įvyniojimo procedūromis bei namuose naudojamomis anticeliulitinėmis priemonėmis. Į pagalbą ateina ir kosmetikos pramonė – kone kiekviena save gerbianti kompanija turi anticeliulitinių produktų liniją. Platus kosmetinių priemonių spektras tenkina net įnoringiausių poreikių žmones: yra specialių prausiklių, šveitiklių, kaukių, kremų, želė ar serumų, todėl belieka pasiryžti ir pasirinkus tinkamas priemones, kantriai ir atkakliai jas naudoti.

Posted in: Uncategorized by regimantas No Comments

Utėlėtumas arba pedikuliozė

Published at: 11:03 am - Saturday March 20 2010

Utėlėtumu arba pedikulioze yra vadinamas apsikrėtimas utėlėmis. Skiriami šie pedikuliozės sukėlėjai: galvinė utėlė Pediculus humanus capitis, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose, drabužinė utėlė Pediculus humanus corporis, prazituojanti žmogaus drabužiuose, gaktinė utėlė Phtyrius pubis, parazituojanti gaktos srities plaukuose.

Apie 300 rūšių utėlių gali parazituoti pas žmogų ir gyvūnus. Žmogaus utėlės minta jo krauju, per vieną kartą gali prisisiurbti nuo 0,7–1,1 mg kraujo. Siurbdama kraują utėlė sukelia niežulį, o kasant, į įkandimo vietą gali patekti mikroorganizmai, sukeliantys odos pūlinius ir kitas odos ligas. Kojų nagais utėlė įkimba į plauką ar audinį ir ilgai išsilaiko. Tinkamiausia utėlėms gyvuoti temperatūra yra nuo +28 C iki +32 C. Ypač judri prie +30 – +37 C temperatūros. Utėlė gali nuropoti 10–30 cm per minutę. Ji nustoja judėti -6 – +5 C temperatūroje. Ji žūsta per 1–2 paras, esant +45 C temperatūrai. Vandenyje (+15 – +17 C) utėlė išgyvena 1–2 paras. Utėlė prie +10 – +20 C temperatūros gali badauti 10 dienų. Utėlių patelės atideda kiaušinėlius (glindas), iš kurių po 5–9 dienų išsivysto lervos. Mažos utėlaitės išsirita po 6–18 dienų ir po 30 min. jau geba siurbti kraują. Ant žmogaus kūno parazituoja galvinės, drabužinės ir kirkšninės utėlės. Kasmet Lietuvoje užregistruojama apie 2 tūkst. utėlėtumo (pedikuliozės) atvejų, iš jų apie 40 % sudaro moksleiviai.

Galvinės utėlės gyvena ir veisiasi galvos plaukuose ir kitose plaukuotose kūno vietose 27–38 dienas. Kai jų labai daug, jos aptinkamos ne tik plaukuose, bet ir ant kūno, rūbuose, kituose minkštuose daiktuose. Tai 2,0–4,0 mm ilgio, pilkos spalvos parazitas, kasdien atideda po 4, per gyvenimą iki 150 kiaušinėlių (glindų), kuriuos priklijuoja prie plauko arti odos. Galvinė utėlė kraują siurbia kas 2-3 val. ir be žmogaus gali išgyventi iki 24 valandų.

Drabužinės utėlės gyvena ir veisiasi apatiniuose baltiniuose, rečiau – viršutiniuose drabužiuose, patalynėje, o kai jų daug – viršutiniuose rūbuose, kojinėse, avalynėje. Drabužinė utėlė yra pilkos spalvos, 2,3–4,75 mm ilgio bei judriausia lyginant su kitomis žmogaus utėlėmis. Užropojusi ant žmogaus kūno utėlė kraują siurbia 3–10 min., 2–3 kartus per dieną. Drabužinė utėlė kasdien atideda 5–14 kiaušinėlių (per gyvenimą iki 400), priklijuoja juos prie rūbų siūlių, klosčių, raukšlių. Kiaušinėliai gali būti atidedami ant lygių paviršių, net ant metalinių daiktų, pvz., sagų, sagčių, diržų. Utėlė gyvena 32–46 dienas, be žmogaus gali išgyventi apie savaitę.

Kirkšninės utėlės gyvena ir veisiasi gaktos, rečiau–pažasties, krūtinės plaukuose ar antakiuose, blakstienose vieną mėnesį. Pasitaiko kirkšninės utėlės vaikų galvos plaukuose. Utėlė mažai judri, yra smulki 1,36–1,6 mm ilgio, todėl ją sunku pastebėti. Kirkšninės utėlės kūnas – tamsiai rusvos – juodos spalvos. Priekinėmis kojomis stipriai laikydamasi už plauko ir įleidusi siurbliuką į odą, ji išsilaiko tokioje padėtyje net keletą dienų. Kraują siurbia dažnai su trumpomis pertraukomis, todėl siurbimo vietoje sukelia niežulį. Kasantis niežulys nesusilpnėja, priešingai jis sustiprėja, ypač jis jaučiamas naktį, atsigulus ir sušilus, matomi nukasymai, įkandimo žymės ir kiaušinėliai (glindos) ant plaukų. Kasdien kirkšninė utėlė atideda po 3, per gyvenimą iki 50 kiaušinėlių (glindų). Ji be žmogaus gali išgyventi iki 10–12 val.

Utėlėmis apsikrečiama dėl artimo sąlyčio su utėlėtais asmenimis, naudojantis jų rūbais, daiktais. Galvinėmis utėlėmis dažniausiai apsikrečiama naudojantis utėlėtų žmonių šukomis, plaukų šepečiais, drabužinėmis – baltiniais, drabužiais, patalynėmis. Kirkšninėmis utėlėmis užsikrečiama lytinio kontakto metu. Artimo sąlyčio metu utėlės perropoja nuo vieno žmogaus ant kito, jei drabužinių ir galvinių utėlių yra labai daug, jos gali ropoti per grindis ir per įvairius aplinkos daiktus.

Posted in: Uncategorized by regimantas No Comments ,

Ūminis vidurinės ausies uždegimas

Published at: 04:03 pm - Thursday March 04 2010

Literatūroje nurodoma (D.A.Conrad, 1998; A.J.Alario, 1997; H.B.Jenson et al., 2006), jog vaikų ūminį vidurinės ausies uždegimą – otitą dažniausiai sukelia Streptococcus pneumoniae (30-40 proc.), Haemophilus influenzae (25-30 proc.) ir Moraxella (Branhamella) catarrhalis (10-20 proc.) bakterijos. Rečiau šią ligą sukelia rinovirusai (10-20 proc.; neretai kartu su bakterijomis), Streptococcus pyogenes, labai retai – Mycoplasma pneumoniae (0,1 proc.).

Yra nuomonė, kad vyresniems vaikams, sergantiems seroziniu vidurinės ausies uždegimu, galima skirti tik simptominį gydymą. Bet yra nustatyta, jog ir serozinio otito atveju būgninėje ertmėje aptinkamos aukščiau išvardintos vidurinės ausies uždegimą sukeliančios bakterijos. Tuo tarpu D.A.Conrad (1998) nurodo, jog negydant vaikų otito antibiotikais, otoantritas ar mastoiditas atsiranda 20 proc., gydant – tik 2,8 proc. ligonių; Centrinės Nervų Sistemos infekcija negydant antibiotikais, išsivysto 2,5 proc., gydant – tik 0,13 proc. ligonių. F.Fairbancs (2001) nurodo, jog gydant vidurinės ausies uždegimą antibiotiku, vaikas reikšmingai apsaugomas nuo prikurtimo.

Daugelio Lietuvos gydytojų nuomone, vaikų ūminį vidurinės ausies uždegimą reikia gydyti antibiotikais. Pradiniam ūminio vidurinės ausies uždegimo gydymui tikslingiausia skirti amoksiciliną. Jis gerai patenka į būgninę ertmę, veikia dažniausius vaikų otito sukėlėjus. Amoksicilino skiriama per os po 40-50 mg/kg per parą, dalijant į 3 dalis. Jei po 72 val. nėra efekto, siūloma didinti amoksicilino dozę iki 80-90 mg/kg per parą arba skirti per os amoksiciliną su klavulano rūgštimi (R.M.Kliegman, 2006, JAV – siūlo iš karto skirti amoksiciliną po 80-90 mg/kg per parą). Jei vaikas alergiškas (ypač penicilinams), otito gydymui skirtini antrosios kartos cefalosporinai per os (cefuroksimas po 20-30 mg/kg per parą). Kai kurie autoriai siūlo vaikų ūminį vidurinės ausies uždegimą gydyti vienkartine (sunkiais atvejais – kartą per dieną 3 dienas) trečiosios kartos cefalosporino ceftriaksono injekcija į raumenis (50 mg/kg), ypač jei vaikas vemia nuo geriamųjų antibiotikų. Kartais sergantiems ūminiu vidurinės ausies uždegimu vaikams siūloma skirti naujuosius makrolidus (klaritromiciną ar azitromiciną), bet jie labiau reikalingi dažnai vaikų amžiuje Mycoplasma pneumoniae ir Chlamydia pneumoniae sukeltai infekcijai gydyti, juo labiau, jog Mycoplasma pneumoniae sukelia otitą tik 0,1 proc. atvejų.

Nurodoma, jog yra keletas situacijų, kai sergančiam ūminiu vidurinės ausies uždegimu vaikui rekomenduotina iš karto skirti amoksiciliną su klavulano rūgštimi ar antrosios kartos cefalosporiną:

  • jei per paskutinius 3 mėn. vaikas buvo gydytas antibiotikais;
  • jei vaikas jaunesnis nei 2 metų;
  • jei vaikas anksčiau dažnai sirgo otitais.

Antibakterinio gydymo trukmė, sergant ūminiu vidurinės ausies uždegimu vaikams iki 3 metų sudaro 10 dienų, vyresniems vaikams (jei nekomplikuotas otitas nustatytas pirmą kartą) – 5-7 dienas. Jei per pirmąsias 72 val. antibakterinis gydymas buvo neefektyvus, trukmė, skiriant naują antibiotiką – 10 dienų.

Posted in: Uncategorized by regimantas No Comments ,
« Previous