Pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse VšĮ Nacionalinis kraujo centras pradėjo žymėti saugų donorų kraują – patikrintą jautriausiu nukleino rūgščių amplifikacijos (NRA) tyrimu individualiame mėginyje. Nuo šiol visi gydymo įstaigoms išduodami saugaus donorų kraujo maišeliai bus žymimi specialiu lipduku.

„Tarp Lietuvos kraujo donorų yra ženkliai paplitę tokie mirtini virusai kaip hepatitas C ir hepatitas B. Daugiau nei pusė donorų vis dar yra atlygintini – kraujo duoda už pinigus. Dėl šių priežasčių labai svarbu, kad gydymo įstaigoms tiekiamas donorų kraujas būtų saugus, patikrintas pačiais jautriausias metodais. Nacionalinis kraujo centras, šiuo metu vienintelis Lietuvoje, donorų kraują tiria užtikrindamas aukščiausią tyrimo jautrumą ir kokybę.“ – teigia Nacionalinio kraujo centro direktorius doc. Vytenis Kalibatas, – „Mes tiriamo kraujo nemaišome, kiekvieno donoro kraują tiriame tik individualiame mėginyje. Tai ir bus parašyta ant naujųjų lipdukų, kuriais žymėsime visus Nacionalinio kraujo centro šalies gydymo įstaigoms tiekiamus kraujo maišelius“.

Pasak Nacionalinio kraujo centro vadovo, nuo šių metų gegužės mėnesio pradėjus naudoti dar jautresnius nei ligtoliniai hepatito B viruso NRA tyrimus, per pirmąsias dvi savaites buvo nustatyti net 2 hepatito B atvejai. Tai rodo, kad infekuotų donorų yra kur kas daugiau, nei teigiama oficialioje statistikoje.

Lietuvos gastroenterologų draugijos viceprezidento, VUL Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovo prof. Jono Valantino teigimu, hepatito C paplitimas tarp mūsų šalies donorų yra daug kartų didesnis negu kitose Europos šalyse. „Hepatito C viruso paplitimas tarp Lietuvos donorų yra 17 kartų didesnis negu kaimyninėje Lenkijoje, 95 kartus didesnis negu Italijoje arba Ispanijoje ir net 375 kartus didesnis negu Vokietijoje“, – sako prof. J. Valantinas ir taip pat akcentuoja donorų kraujo tyrimų jautrumo reikšmę esant tokiai sudėtingai infekuotumo situacijai šalyje.

Neatlygintinus donorus vienijančios organizacijos „Gyvybės lašas“ prezidentas Tomas Čepas pastebi, jog neatlygintiniems donorams, dovanojantiems savo kraują vardan kitų žmonių gyvybių, yra ypač svarbu, kad dovana neužkrėstų. „Kraujo centrai nėra įpareigoti donorų kraują tirti jautriausia metodologija ir tik vienintelis Nacionalinis kraujo centras savo apsisprendimu vykdo individualius kiekvieno donoro kraujo NRA tyrimus. Kiti kraujo centrai į vieną vietą maišo kelių žmonių kraują ir tuomet tiria mišinį. Žinoma, prarandamas tyrimo jautrumas. Mes, neatlygintini kraujo donorai, siekiame, kad dovanojamas kraujas būtų visur tiriamas tik individualiai kiekvienam donorui ir sveikiname Nacionalinio kraujo centro iniciatyvą šį – saugų – kraują žymėti specialiu ženkliuku“, – teigia T. Čepas.

Apie VšĮ Nacionalinis kraujo centras

Nacionalinio kraujo centro veiklos misija – nuolat ir laiku aprūpinti Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų pacientus saugiu, aukštos kokybės donorų krauju, jo komponentais ir preparatais. 2009 m. Nacionalinis kraujo centras tapo pirmąja kraujo donorystės įstaiga, įvertinta pagal ISO 9001 standarto reikalavimus. Nacionaliniame kraujo centre dirba 125 darbuotojai – gydytojai, medicinos biologai, bendrosios praktikos slaugytojai, klinikos laborantai ir kiti specialistai. Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filiale dirba 37 darbuotojai, Panevėžio filiale – 32.

Taisyklinga mityba, sportas ir gražinančios procedūros – trys nepakeičiami tobulos figūros palydovai ir mirtini celiulito priešai. Deja, jie kol kas tarpusavyje susiję. Nebūtina tapti sveikos gyvensenos verge – reikia atrasti šiose kasdienės rutinos salelėse savitą malonumų šaltinį. Žinoma, svarbu įgūdžiai – ne taip lengva įprasti sveikai maitintis, sunku „prisijaukinti” siaubą keliantį treniruoklį. Tereikia lašelio kantrybės bei valios ir rezultatai pradžiugins, netgi ims teikti malonumą. Celiulitą stabdanti dieta tikrai nėra nei baisi, nei varginanti. Jos pagrindą sudaro penkios daržovių ir vaisių porcijos per dieną, žuvis, balta mėsa ir daug vandens. Tiesa, teks atsisakyti kavos, arbatos, limonado, riebių keptų patiekalų bei produktų su konservantais. Negalite sau leisti, o gal tiesiog nemėgstate sporto klubų? Pakaks bent kelis kartus per savaitę pabėgioti, pasivažinėti dviračiu, paplaukioti baseine arba, užuot važiavus autobusu ar automobiliu, tiesiog greitu žingsniu nueiti iki savo darbovietės. Svarbu kuo daugiau judėti, prakaituoti ir deginti susikaupusius riebalus – pagrindinius celiulito sąjungininkus.

Yra žinomos mažiausiai 24 celiulito rūšys, tačiau su visomis jomis galima sėkmingai kovoti. Jis dažniausiai būna šlaunų, klubų, pilvo srityse. Pakinta odos jungiamųjų audinių struktūra. Poodinės riebalų ląstelės užsikemša, sulėtėja medžiagų apykaita, riebalai nesiskaido, nesirezorbuoja, todėl formuojasi tam tikra apelsino žievelę primenanti odos paviršiaus faktūra. Pagrindiniai kovos su celiulitu būdai susiję su aktyviu kraujotakos ir limfos mikrocirkuliacijos stimuliavimu. Kone kiekviename kosmetologiniame salone galite išsirinkti bent keletą procedūrų, padedančių kovoti su šia nemalonia problema. Vienas seniausių metodų – limfos drenažo masažas, atliekamas limfos tekėjimo kryptimis. Stipriais, intensyviais ir kartu atsargiais judesiais masažuojami raumenys, tonizuojama ir patempiama oda, liekninami kūno kontūrai. Tokią ne tik naudingą, bet ir malonią procedūrą patartina atlikti bent kartą per savaitę. Kitas kovos su celiulitu metodas – įvyniojimas į jūrų purvo bei jūrinių augalų ekstraktų kompleksus, stimuliuojančius poodinių riebalų skaidymosi procesus, stangrinančius ir švelninančius odą. Šią gana švelnią priemonę patartina derinti su efektyvesniu ir intensyvesniu vakuuminiu masažu (yra kelios rūšys: endermologinis, dermotopinis bei masažas suspaustu oru – kinestoterapija). Maksimaliam efektui pasiekti rekomenduojama 10-12 tokio masažo ciklų. Kuo kovos su celiulitu būdas radikalesnis, tuo jis efektyvesnis ir, kaip bebūtų gaila, skausmingesnis. Itin veiksminga anticeliulitinė procedūra – mezoterapija, kai į poodinį sluoksnį suleidžiama mikroskopinė dozė vaistų ir vitaminų. Po dešimties seansų galima džiaugtis ilgalaikiu – trunkančiu metus – efektu. Jį pratęsti galima periodiškai odą puoselėjant masažais, įvyniojimo procedūromis bei namuose naudojamomis anticeliulitinėmis priemonėmis. Į pagalbą ateina ir kosmetikos pramonė – kone kiekviena save gerbianti kompanija turi anticeliulitinių produktų liniją. Platus kosmetinių priemonių spektras tenkina net įnoringiausių poreikių žmones: yra specialių prausiklių, šveitiklių, kaukių, kremų, želė ar serumų, todėl belieka pasiryžti ir pasirinkus tinkamas priemones, kantriai ir atkakliai jas naudoti.

Apie 300 rūšių utėlių gali parazituoti pas žmogų ir gyvūnus. Žmogaus utėlės minta jo krauju, per vieną kartą gali prisisiurbti nuo 0,7–1,1 mg kraujo. Siurbdama kraują utėlė sukelia niežulį, o kasant, į įkandimo vietą gali patekti mikroorganizmai, sukeliantys odos pūlinius ir kitas odos ligas. Kojų nagais utėlė įkimba į plauką ar audinį ir ilgai išsilaiko. Tinkamiausia utėlėms gyvuoti temperatūra yra nuo +28 C iki +32 C. Ypač judri prie +30 – +37 C temperatūros. Utėlė gali nuropoti 10–30 cm per minutę. Ji nustoja judėti -6 – +5 C temperatūroje. Ji žūsta per 1–2 paras, esant +45 C temperatūrai. Vandenyje (+15 – +17 C) utėlė išgyvena 1–2 paras. Utėlė prie +10 – +20 C temperatūros gali badauti 10 dienų. Utėlių patelės atideda kiaušinėlius (glindas), iš kurių po 5–9 dienų išsivysto lervos. Mažos utėlaitės išsirita po 6–18 dienų ir po 30 min. jau geba siurbti kraują. Ant žmogaus kūno parazituoja galvinės, drabužinės ir kirkšninės utėlės. Kasmet Lietuvoje užregistruojama apie 2 tūkst. utėlėtumo (pedikuliozės) atvejų, iš jų apie 40 % sudaro moksleiviai.

Galvinės utėlės gyvena ir veisiasi galvos plaukuose ir kitose plaukuotose kūno vietose 27–38 dienas. Kai jų labai daug, jos aptinkamos ne tik plaukuose, bet ir ant kūno, rūbuose, kituose minkštuose daiktuose. Tai 2,0–4,0 mm ilgio, pilkos spalvos parazitas, kasdien atideda po 4, per gyvenimą iki 150 kiaušinėlių (glindų), kuriuos priklijuoja prie plauko arti odos. Galvinė utėlė kraują siurbia kas 2-3 val. ir be žmogaus gali išgyventi iki 24 valandų.

Drabužinės utėlės gyvena ir veisiasi apatiniuose baltiniuose, rečiau – viršutiniuose drabužiuose, patalynėje, o kai jų daug – viršutiniuose rūbuose, kojinėse, avalynėje. Drabužinė utėlė yra pilkos spalvos, 2,3–4,75 mm ilgio bei judriausia lyginant su kitomis žmogaus utėlėmis. Užropojusi ant žmogaus kūno utėlė kraują siurbia 3–10 min., 2–3 kartus per dieną. Drabužinė utėlė kasdien atideda 5–14 kiaušinėlių (per gyvenimą iki 400), priklijuoja juos prie rūbų siūlių, klosčių, raukšlių. Kiaušinėliai gali būti atidedami ant lygių paviršių, net ant metalinių daiktų, pvz., sagų, sagčių, diržų. Utėlė gyvena 32–46 dienas, be žmogaus gali išgyventi apie savaitę.

Kirkšninės utėlės gyvena ir veisiasi gaktos, rečiau–pažasties, krūtinės plaukuose ar antakiuose, blakstienose vieną mėnesį. Pasitaiko kirkšninės utėlės vaikų galvos plaukuose. Utėlė mažai judri, yra smulki 1,36–1,6 mm ilgio, todėl ją sunku pastebėti. Kirkšninės utėlės kūnas – tamsiai rusvos – juodos spalvos. Priekinėmis kojomis stipriai laikydamasi už plauko ir įleidusi siurbliuką į odą, ji išsilaiko tokioje padėtyje net keletą dienų. Kraują siurbia dažnai su trumpomis pertraukomis, todėl siurbimo vietoje sukelia niežulį. Kasantis niežulys nesusilpnėja, priešingai jis sustiprėja, ypač jis jaučiamas naktį, atsigulus ir sušilus, matomi nukasymai, įkandimo žymės ir kiaušinėliai (glindos) ant plaukų. Kasdien kirkšninė utėlė atideda po 3, per gyvenimą iki 50 kiaušinėlių (glindų). Ji be žmogaus gali išgyventi iki 10–12 val.

Utėlėmis apsikrečiama dėl artimo sąlyčio su utėlėtais asmenimis, naudojantis jų rūbais, daiktais. Galvinėmis utėlėmis dažniausiai apsikrečiama naudojantis utėlėtų žmonių šukomis, plaukų šepečiais, drabužinėmis – baltiniais, drabužiais, patalynėmis. Kirkšninėmis utėlėmis užsikrečiama lytinio kontakto metu. Artimo sąlyčio metu utėlės perropoja nuo vieno žmogaus ant kito, jei drabužinių ir galvinių utėlių yra labai daug, jos gali ropoti per grindis ir per įvairius aplinkos daiktus.